Baltijos gintaro meno centre Vilniuje ir gintaro galerijose Nidoje ir Vilniuje galime išvysti senovines ir modernias gintaro kolekcijas – unikalius meno kūrinius.

Gintaro papuošalų, antropomorfinių ir zoomorfinių figūrėlių gamybos tradicija gimė IV tūkstm. pr. Kr. Ją pradėjo Narvos kultūros žmonės. Paslaptingas gintaro atsiradimas iš jūros, neįprastos savybės (dega, skleisdamas malonų aromatą, o paimtas į rankas visada šiltas) seniesiems Narvos kultūros medžiotojams ir žvejams, matyt, darė įspūdį.

Viena iš vertingiausių to laikmečio kolekcijų – tai Juodkrantės lobis – 434 neolito laikų dirbiniai (3 tūkst. prieš Kristų), rasti 1860-81 metais. Juos rado įmonė Stantien und Becker, pradėjusi kasti gintarą būtent Juodkrantėje, Kuršių nerijoje.

Ilgą laiką niekas nesuprato milžiniškos šių radinių archeologinės, mokslinės vertės. Darbininkai juos tiesiog parduodavo kaip keistenybes į Juodkrantę atvykusiems lankytojams.

Dalis kolekcijos deja pradingo arba buvo sunaikinta, bet didžioji dalis randasi Ribnitz Damgarden muziejuje Vokietijoje. O štai Kazimieras ir Virginija Mizgiriai jau 30 metų skiria Juodkrantės lobio rekonstravimui ir jo puoselėjimui.

Lobį sudaro neapdirbto gintaro dirbiniai, įvairių formų pakabukai, gyvūnų figurėlės ir dvigubos sagos su nugludintu paviršiumi arba su taškeliais (išorinę sagos pusę ypač kruopščiai nugludindavo, o iš vidinės pusės išgręždavo dvi V formos skylutes taip, kad gerojoje pusėje jų nebūtų matyti). Jomis drabužių nesegdavo, o tik puošdavo, t. y. prisiūdavo išorinėje drabužio pusėje. Yra akmens amžiaus kapų, kuriuose prie vieno drabužio prisiūdavo net iki 300 sagučių.

Kiti ornamentai tokie kaip taškeliai ir brukšneliai simbolizavo gyvenimą, vaisingumą, dangaus kūnus ir gamtos reiškinius. Gintariniai skridiniai, diskai, dažniausiai buvo dedami ant mirusiųjų akių, kad apsaugotų nuo piktų dvasių.

Juodkrantės lobis žymi gintaro kultūros gimimą Baltijos jūros krante, kuris davė pradžią ir gintaro kelio atsiradimui – keliui, kuris visų pirma reiškia Europos kultūrinę integraciją.